Gyvenimas yra žavinga kelionė, kupina aistros ir įspūdžių. Tačiau senstant kai kurie iš mūsų nesąmoningai leidžiame šiai kibirkštiui išnykti.
Šis perėjimas ne visada akivaizdus. Tai gali būti subtilus, tarsi lėtas padangos nutekėjimas, kol vieną dieną pasijusite lyg ir netekęs gyvenimo potraukio, kurį kadaise turėjote.
Šie pokyčiai dažnai pasireiškia elgesiu, ypač aštuoniais, kuriuos žmonės priima net to nesuvokdami. Toks elgesys tampa antra prigimtimi, pamažu atitraukiantis mus nuo gyvybingos gyvenimo patirties.
Šiame straipsnyje mes pasigilinsime į šiuos 8 elgesio būdus, kuriuos žmonės, kurie sendami praranda aistrą gyvenimui, paprastai priima patys to nesuvokdami. Įspėjimas tiems, kurie galbūt nesąmoningai eina šiuo keliu.
Pradėkime.
1) Rutina viešpatauja
Kai mes senstame, nuspėjamumas tampa viliojantis. Pradedame vertinti rutinos patogumą ir jos teikiamą pažinimą.
Rutina savaime nėra bloga. Tai suteikia struktūrą ir gali padėti efektyviai valdyti savo laiką. Tačiau kai leidžiame rutinai diktuoti kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, rizikuojame uždaryti spontaniškumą ir susijaudinimą.
Kai atsiduriate monotoniškame pasikartojančios veiklos cikle, aistra pradeda blėsti. Nebeieškote naujų potyrių ar metate iššūkius sau, o tiesiog išgyvenate judesius.
Toks elgesys dažniausiai priimamas net to nesuvokiant, nes daugelis jį suvokia kaip natūralią senėjimo dalį. Tačiau per stipriai įsikibimas į rutiną gali gerokai susilpninti mūsų gyvenimo potraukį.
2) Dažniau sakyti „ne“.
Tai man šiek tiek per arti namų. Prisimenu, kaip jaunystėje šokinėjau kiekviena pasitaikiusia proga. Priimčiau kiekvieną naują patirtį, kiekvieną galimybę išmokti ko nors naujo ar sutikti kitokį žmogų.
Tačiau senstant vis dažniau sakau „ne“. Tai nebuvo staigus, o laipsniškas poslinkis. Pradėjau atmesti kvietimus, atsisakiau naujos patirties, kad būtų patogiau eidamas įprastas rutinas.
Žvelgiant atgal, tai buvo aistros praradimo ženklas. Aš buvau užsidaręs nuo gyvenimo gyvybingumo, net to nesuvokdamas. Sakymas „ne“ tapo skydu, kuriuo apsisaugodavau nuo nenuspėjamumo naujų patirčių.
Tačiau gyvenimas nėra nuspėjamas. Netikėtuose posūkiuose mes tikrai gyvename. Taigi, jei esate panašus į mane ir per dažnai sakote „ne“, gali būti, kad laikas pradėti sakyti „taip“.
3) Sumažėjęs fizinis aktyvumas
Senstant mūsų kūnas natūraliai sulėtėja. Bet tai nereiškia, kad turėtume visiškai nustoti judėti. Fizinis aktyvumas vaidina lemiamą vaidmenį palaikant ne tik mūsų fizinę, bet ir psichinę gerovę.
Tyrimai rodo, kad reguliari mankšta gali pagerinti nuotaiką, sumažinti stresą ir pagerinti miego kokybę. Tai taip pat gali stimuliuoti įvairias smegenų chemines medžiagas, dėl kurių galite jaustis laimingesni ir labiau atsipalaidavę.
Tačiau daugelis žmonių senstant sumažina savo fizinio aktyvumo lygį, dažnai dėl suvokiamų fizinių apribojimų arba energijos trūkumo. Dėl tokio fizinio aktyvumo sumažėjimo gali sumažėti bendras pasitenkinimas gyvenimu ir aistra.
4) Asmeninio augimo nepaisymas
Mokymasis yra visą gyvenimą trunkanti kelionė, tačiau dažnai, kai senstame, asmeninį augimą nukeliame į antrą planą. Nesunku susigaudyti kasdieniame gyvenime, pamirštant skirti laiko savo tobulėjimui ir mokymuisi.
Pradedame tikėti, kad išmokome viską, ko reikia išmokti, arba kad nauji įgūdžiai ir žinios nebėra būtini ar svarbūs. Bet kai nustojame mokytis, nustojame augti, ir tada aistra pradeda blėsti.
Asmeninis augimas skatina mus įsitraukti ir domėtis gyvenimu. Tai skatina mūsų smalsumą ir palaiko mūsų protą. Jei pastebėsite, kad sustingote, nieko naujo neišmokote ar neginčijate savo įsitikinimų, gali būti, kad laikas pasiimti knygą, užsiregistruoti į kursus ar pradėti naują hobį.
Išlikdami įsipareigoję asmeniniam augimui, galite iš naujo įžiebti jūsų aistrą gyvenimui ir išlaikyti motyvaciją bei įkvėpimą.
5) Emocinės sveikatos ignoravimas
Gyvenimas gali būti sunkus. Čia pilna pakilimų ir nuosmukių, džiaugsmų ir liūdesių. Sendami kartais laikomės stoiško požiūrio, slopindami savo jausmus, užuot juos pripažinę.
Tačiau savo emocinės sveikatos ignoravimas gali sukelti aistringą gyvenimą. Emocijos daro mus žmonėmis. Jie leidžia mums užmegzti ryšį su kitais, mėgautis gyvenimo grožiu ir net pereiti per sunkumus.
Gerai jausti. Gerai verkti, kai esi liūdnas, juoktis, kai esi laimingas, reikšti pyktį, kai esi įskaudintas. Jūsų emocijos nėra silpnumo požymis; jie yra visiško gyvenimo ženklas.
Jei pastebėsite, kad jaučiate savo jausmus po kilimu, gali būti, kad laikas pradėti kreipti dėmesį į savo emocinę sveikatą. Savo emocijų supratimas ir priėmimas gali padėti atkurti aistrą gyvenimui. Nes kai mes apimame savo jausmus, mes apimame patį gyvenimą.
6) Pakliūti į palyginimo spąstus
Prisimenu, kaip naršiau socialinėje žiniasklaidoje, mačiau mano amžiaus žmones, pasiekiančius neįtikėtinų dalykų, keliaujančius po pasaulį, kuriančius šeimas ir galvojau, kur suklydau. Kodėl aš negyvenau tokiu pačiu tempu?
Bet tai tik tiek. Gyvenimas nėra lenktynės, o kiekvieno kelionė yra unikali. Lyginant savo gyvenimą su kitų svarbiausių socialinių tinklų ritiniais, galime atimti iš mūsų džiaugsmą ir aistrą. Tai gali priversti mus jaustis taip, lyg mūsų neužtenka, tarsi atsiliekame.
Jei pastebėsite, kad nuolat lyginate savo gyvenimą su kitais, gali būti laikas žengti žingsnį atgal ir iš naujo įvertinti. Atminkite, kad jūsų vertę lemia ne kažkieno kito gyvenimas. Jūsų aistra gyvenimui kyla iš jūsų vidinio gyvenimo, autentiško gyvenimo ir savo kelionės.
7) Ryšio su gamta praradimas
Mūsų sparčiai besivystančiame technologijų paremtame pasaulyje lengva prarasti ryšį su gamta. Dažnai valandas praleidžiame uždarose patalpose, prilipę prie ekranų, atsiriboję nuo mus supančio gamtos pasaulio.
Šis atsijungimas gali lemti aistros gyvenimui praradimą. Gamta turi būdą mus įžeminti, priminti apie egzistencijos grožį ir stebuklą. Tai atgaivina mūsų pojūčius, nuramina protą ir įkrauna nuotaiką.
Jei pastebėsite, kad mažai laiko praleidžiate lauke, gali būti, kad laikas atkurti ryšį su gamta. Pasivaikščiokite parke, eikite į žygį arba tiesiog atsisėskite savo kieme ir mėgaukitės saulėlydžiu. Gamtos pasaulis turi būdą iš naujo įžiebti mūsų aistrą gyvenimui.
8) Pamiršimas gyventi dabartimi
Dabartinė akimirka yra viskas, ką iš tikrųjų turime, tačiau dažnai pamirštame ja gyventi. Mes taip įtraukiami į praeities nuoskaudas ar ateities nerimą, kad pamirštame čia ir dabar.
Gyventi dabartimi reiškia patirti gyvenimą tokį, koks jis vyksta, o ne tokį, kokio norėtume, ar bijome, kad jis gali tapti. Tai reiškia mėgautis kiekviena emocija, kiekvienu pojūčiu, kiekviena patirtimi.
Jei nuolat galvojate apie praeitį ar nerimaujate dėl ateities, prisiminkite tai: dabartinis momentas yra ta vieta, kur vyksta gyvenimas. Priėmimas yra labai svarbus norint atgaivinti savo aistrą gyvenimui.
Neurologas atskleidžia naują būdą parodyti didesnę finansinę gausą
Proveržio Kolumbijos tyrimas patvirtina, kad smegenų regionas yra 250 milijonų metų senumo, graikinio riešuto dydžio ir šiuo metu pasiekiamas jūsų smegenyse.
Sužinokite daugiau