Nuo tada, kai perskaičiau apie meditacijos naudą, ši idėja mane sužavėjo. Aš valgiau straipsnius ir knygas, kuriose buvo pažadėtas didesnis dėmesys, sumažintas stresas ir bendras psichinės jėgos padidėjimas. Mintis visa tai pasiekti kiekvieną rytą vos keliomis tylos akimirkomis atrodė per gera, kad būtų tiesa. Be to, būdamas visą darbo dieną dirbantis žurnalistas, žongliruojantis su terminais ir neakivaizdinis abiturientas, palaidotas po krūva užduočių, galėjau panaudoti visas dvasios jėgas.
Taigi nusprendžiau pabandyti. Apsiginklavęs programėle telefone ir karštu noru padidinti savo protinę tvirtybę, pradėjau savaitę trukusį eksperimentą. Užduotis? Kiekvieną rytą prieš pradėdami dieną medituokite tik penkias minutes.
Galų gale, meditacija buvo pripažinta panacėja nuo šiuolaikinio pasaulio bėdų. Bet ar tikrai penkios minutės galėtų ką nors pakeisti? Ar man, nuolatiniam daugelio užduočių vykdytojui, turinčiam espreso kavos kolibrio dėmesį, iš tikrųjų būtų naudinga ši senovinė praktika?
Buvau, švelniai tariant, skeptiškai nusiteikęs. Mane supantis pasaulis buvo greitas, šurmuliavo nuolatiniais pranešimais ir terminais. Sulėtėjimas atrodė prieštaringas. Bet man buvo pakankamai įdomu pabandyti.
Tai, kas nutiko per kitas septynias dienas, nieko nenustebino. Vykdydamas eksperimentą patyriau ramybės ir nusivylimo, aiškumo ir sumišimo akimirkas. Vis dėlto viso to pabaigoje radau kai ką netikėto, kuris metė iššūkį ilgalaikiams įsitikinimams apie tai, ką iš tikrųjų reiškia psichinė stiprybė ir kaip jos galima pasiekti.
Dabar, kai praėjo daugiau nei metai nuo mano savaitę trukusio eksperimento, štai kas atsitiko, kai kiekvieną rytą penkias minutes medituodamas bandžiau susikurti psichinę jėgą – ir kaip tai visiškai pakeitė mano suvokimą apie meditaciją.
Mano meditacinės kelionės pradžia
Mano pirmoji meditacijos diena buvo nebent rami. Pabudau anksti, įsitaisiau patogiame svetainės kampelyje ir atidariau programėlę. Ramus balsas, vadovaujantis meditacijai, nurodė man išvalyti mintis, sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir paleisti visas mintis. Tačiau vietoj ramybės mane užplūdo nenumaldomas minčių srautas. Dėl dėmesio varžėsi terminai, bakalėjos prekių sąrašai ir atsitiktiniai prisiminimai. Penkios minutės atrodė kaip amžinybė.
Tačiau trečią dieną kažkas pasikeitė. Mintys vis dar buvo, bet aš pradėjau jas pastebėti neįsisukus į jų srovę. Po meditacijos mano protas buvo aiškesnis, o visą dieną mažiau reaguoju į stresą.
Tačiau tai ne visada buvo sklandi. Kai kurios dienos buvo sunkesnės nei kitos. Būdavo rytų, kai jaučiausi taip, lyg sėdėčiau užsimerkęs ir nieko nepasiekčiau. Tačiau užuot pasidavęs, ėjau toliau, primindamas sau, kad tai buvo eksperimentas.
Tuo metu aš nesupratau, kad šis eksperimentas subtiliai pakeitė mano supratimą apie psichinę jėgą. Ir pamokos, kurias išmokau per šią savaitę, sukeltų iššūkį įprastam klaidingam supratimui apie psichinę jėgą – tą, į kurį gilinsiuos kitame skyriuje.
Ankstyvas suvokimas ir nedideli laimėjimai
Bėgant mano eksperimento dienoms, pradėjau pastebėti subtilius pokyčius – nedidelius, bet neabejotinus poslinkius, rodančius kažką prasmingo. Iš pažiūros jie nebuvo didžiuliai laimėjimai, bet pakankamai padrąsino, kad mane išlaikytų.
Pavyzdžiui, per dieną pradėjau pastebėti trumpas ramybės akimirkas, kurias iš pradžių įvertinau kaip tik atsitiktinumus. Mano reakcija į nedidelį susierzinimą atrodė šiek tiek prislopinta, tarsi turėčiau keletą papildomų sekundžių, kad galėčiau atsakyti apgalvotai, o ne refleksiškai. Po sunkaus darbo skambučio man pavyko padaryti pauzę, giliai įkvėpti ir lengviau susikaupti. Net ir pagunda nuolat naršyti telefoną, kaip bebūtų keista, buvo kiek mažiau patraukli.
Šie pokyčiai buvo nedideli, iš pradžių beveik nepastebimi, tačiau kiekvienas iš jų buvo pagrįstas kitais, skatindamas mane tęsti. Nepaisant to, kad meditacijos seansų metu jaučiausi nusivylęs ir nekantrus, pradėjau vertinti ramybės akimirkas, kurias jos sukuria likusią mano dienos dalį. Būtent per šiuos nedidelius netikėtus laimėjimus pamačiau galimą šios praktikos naudą ir tai paskatino tęsti veiklą, net ir tomis dienomis, kai meditacija jautėsi kaip kova.
Turėdamas omenyje šias ankstyvas įžvalgas, pradėjau mąstyti, ką iš tikrųjų reiškia psichinė jėga. Tai atvedė mane į kitą mano kelionės etapą – mesdamas iššūkį giliai įsišaknijusiai klaidingai mano nuomonei apie psichinį atsparumą.
Mesti iššūkį klaidingai nuomonei
Daugelis žmonių, įskaitant mane iš pradžių, mano, kad psichinė jėga yra valdymas. Apie savo minčių, emocijų ir reakcijų suvaldymą. Mes įsivaizduojame tokį disciplinuotą protą, kad jis lieka nepažeistas išorinių veiksnių.
Tačiau mano savaitę trukęs meditacijos eksperimentas paskatino mane suabejoti šiuo įsitikinimu. Taip, tas penkias tylos minutes mano galvoje vis dar kirbėjo mintys. Ne, aš negalėjau ištuštinti savo proto ar pasiekti zeniškos ramybės būsenos. Bet aš vis labiau suvokiau savo mintis, jų nesuvaržydamas.
Mokiausi stebėti be sprendimo, o tai, supratau, buvo savotiška stiprybė. Tai buvo ne apie savo minčių valdymą, o apie neleidimą joms valdyti manęs.
Ši patirtis metė iššūkį įprastiniam psichinės jėgos apibrėžimui. Tai buvo ne apie neįveikiamos proto tvirtovės kūrimą, o sąmoningumo ir priėmimo jausmo skatinimą.
Kitame skyriuje pasidalinsiu, kaip šis suvokimas paveikė ne tik mano požiūrį į meditaciją, bet ir tai, kaip įveikiau stresą ir iššūkius kasdieniame gyvenime.
Suvokimas apie kontrolę
Mano naujai atrastos psichinės stiprybės raktas buvo sąmoningumas. Užuot bandęs valdyti savo mintis, pradėjau jas stebėti. Kaip debesys danguje, jie ateidavo ir išeidavo. Apgaulė buvo neprisirišti prie kokios nors konkrečios minties.
Jei taip pat kovojate su meditacija ar ieškote psichinės stiprybės, rekomenduočiau nukreipti dėmesį nuo kontrolės prie sąmoningumo. Nemuškite savęs, jei jūsų mintys nėra rami jūra meditacijos metu. Tai visiškai normalu. Tikslas yra ne ištuštinti savo mintis, o tapti pasyviu savo minčių stebėtoju.
Įtraukite šią koncepciją į savo kasdienį gyvenimą. Kai susiduriate su stresu ar iššūkiais, nesistenkite slopinti ar kontroliuoti savo emocijų. Stebėkite juos, pripažinkite juos ir leiskite jiems praeiti. Ši praktika man padėjo ne tik medituoti, bet ir geriau valdyti kasdienį stresą.
Atminkite, kad psichinė jėga nėra neperšaunamas protas; Tai yra mūsų minčių ir emocijų suvokimas, jų neapsunkinus.
Atsitraukimas ir holistinis požiūris
Ši patirtis mane išmokė, kad tikroji jėga nėra vien tik kontrolė ar disciplina. Tai reiškia, kad reikia ugdyti savo minčių suvokimą ir mažiau reaguoti į jas. Tai atsitraukimas, stebėjimas ir paleidimas.
Tą patį principą galima pritaikyti ir kitose gyvenimo srityse. Štai keletas pagrindinių punktų:
- Pripažinkite savo dabartines kovas, bet neleiskite joms apibrėžti jūsų.
- Prisiimkite atsakomybę už savo situaciją, net jei tai ne jūsų kaltė. Tai leis jums rasti sprendimus, užuot įstrigę kaltėje.
- Kvestionuoti visuomenės lūkesčius ir normas. Neleiskite jiems diktuoti jūsų gyvenimo.
- Pasinaudokite saviugdos metodais, kurie yra praktiški ir tinka jūsų gyvenimo būdui.
Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš šios kelionės, buvo ta, kad dažnai leidžiame išorinėms įtakoms ir visuomenės sąlygoms formuoti mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Tačiau kai išmokstame mąstyti savarankiškai ir suderinti savo veiksmus su savo tikrąja prigimtimi, pradedame gyventi pagal savo sąlygas.
Ši savęs tyrinėjimo kelionė ne visada gali būti lengva. Tai reikalauja, kad mes susidurtume su savo situacijų tikrove, vengtume aklo pozityvumo ir apimtume diskomfortą, kurį sukelia augimas.